Šešta ryto. Tamsa. Tyla. Ne, juokauju. Šeštą ryto mane pažadina trinktelėjimas į galvą – tai mano šešiametė dukra Miglė, nusprendusi, kad dabar pats geriausias laikas man į ausį sušnibždėti du „labai įdomius faktus apie sraiges“. Sveiki atvykę į tėčio vasaros atostogas.
Šiemet Miglė praleido darželio stovyklą, tad tapome neišskiriamais partneriais. Po dešimties metų tėvystės ir šešių savaičių intensyvaus buvimo „geriausiais draugeliais“, mano baterijos sėda. Bet per tą laiką supratau kelis dalykus, kurie padeda, kai atrodo, kad stogas tuoj nuvažiuos. Tikiuosi, pravers ir jums.
1. Pirmas vaistas – pakeisti aplinką
Esu iš tų, kurie geriausiai jaučiasi savo kieme. Visada yra ką krapštytis garaže, ką nupjauti ar paremontuoti. Kam kažkur eiti ir leisti pinigus, tiesa? Bet Miglė yra gyvsidabris. Bandymas ją išlaikyti tarp keturių sienų visą dieną garantuoja tik du dalykus: mano galvos skausmą ir jos ožius.
Sprendimas genialiai paprastas – reikia išeiti. Ir ne, tai nereiškia kasdienių kelionių į dinozaurų parkus. Kartais užtenka nuvažiuoti iki artimiausio parko ar ledainės. Man tai – keli eurai, o jai – ištisas įvykis. Sėdime ant suoliuko, laižome ledus, ir ji man pasakoja apie būsimą pirmą klasę. Aš gal ir pamiršiu tas jos istorijas, bet ji tikrai prisimins, kad tėtis tiesiog sėdėjo ir klausėsi. Tai investicija, kuri visada atsiperka.
2. Jie ne biesai, jie – vaikai
Visi esame girdėję tą posakį „įlįsk į jo kailį“. Su vaikais tai ypač svarbu. Jie neturi tikslo jūsų išvesti iš kantrybės (nors kartais atrodo priešingai). Jų logika tiesiog kitokia – dažniausiai nekalta.
Štai pavyzdys. Savaitgalį garaže bandžiau sutvarkyti seną dviratį. Pagaliau pora valandų ramybės! Įkaitinau lituoklį, susikaupiau ties smulkia detale, ir staiga išgirstu už nugaros: „TĖTI!“. Krūptelėjau taip, kad vos nenusvilau pirštų. Mintyse jau ruošiau griežtą paskaitą apie tai, kad tėčiui reikia erdvės ir kad negalima taip gąsdinti.
Atsisuku piktas, o ji stovi ištiesusi buteliuką giros. Ant jo – jos pačios išraitytas lipdukas: „Mano tėčiui“. Ji tiesiog pamatė, kad aš suprakaitavęs, ir atnešė atsigerti. Jos noras padėti buvo stipresnis už mano prašymą netrukdyti. Teko nuryti pyktį, išspausti šypseną ir padėkoti. Tą akimirką ji buvo ne trikdis, o mano geriausia komandos narė.
3. Leisk vaikui būti savimi (net jei tai erzina)
Kuo toliau, tuo labiau imi vertinti ramybę. Tą palaimingą tylą, kai vaikai sugula miegoti. Bet su Migle tylos nebūna. Ji arba kalba, arba dainuoja. Ji pasakoja apie viską, ką daro: „Ir štai aš pilu pienąąąą… O dabar pienas išsiliejoooo…“ Miela, bet po valandos tokio garso takelio ima trūkti kantrybė.
Neseniai taip ir nutiko. Po ilgo jos monologo neištvėriau. Nešaukiau, bet įjungiau „tą tėčio balsą“ – tą ledinį toną, nuo kurio nutyla net musės. Paaiškinau, kad ji negali visą laiką kelti triukšmo, kad tėčiui reikia bent kelių minučių tylos.
Jos akyse pasirodė ašaros. „Bet, tėti, – sušniurkščiojo ji, – aš tiesiog tokia esu.“
Tie keli žodžiai smogė lyg kūju. Ji tiesiog pasakė tiesą. Apkabinau ją ir atsiprašiau. Paaiškinau, kad mes skirtingi – jai patinka triukšmas, man reikia tylos. Sutarėme, kad kai man reikės pertraukos, aš ramiai paprašysiu „tylos minutėlės“, o ji pasistengs man ją duoti. Mūsų užduotis – ne juos perkurti pagal save, o padėti jiems suprasti, kad pasaulyje esame skirtingi.
4. Akimirkos, kurios (greitai) taps prisiminimais
Visi žinome tą frazę „vaikai greitai auga“. Bet kai esi įvykių sūkuryje, tai atrodo kaip tolima abstrakcija. Atrodo, dar vakar mokei ją vaikščioti, o rytoj jau reikės aiškinti apie sudėtingesnius dalykus.
Aišku, reikia laiko ir sau – sportui, draugams ar tiesiog ramiam pasėdėjimui garaže. Niekas nesako, kad turite tapti savo vaikų pramogų agentu. Bet kai jau esate kartu, būkite kartu. Padėkite telefoną į giliausią stalčių. Išdykaukite. Žiūrėkite į akis, kai jie kažką pasakoja.
Turiu vieną triuką. Kai Miglė gimė, sukūriau jai asmeninį el. paštą. Kartais, kai ji pasako kažką juokingo, nutinka smagus nuotykis ar tiesiog noriu užfiksuoti akimirką, parašau jai laišką. Kai jai bus aštuoniolika, atiduosiu slaptažodį. Tai bus geriausia dovana – jos vaikystės istorija, papasakota tėčio akimis.
Taigi, bičiuli, ištvermės. Šis laikas sunkus, bet velniškai prasmingas.
