Jei kada nors sėdėjote prie biuro stalo, žvelgėte į „Excel“ lentelę ar atsakinėjote į dar vieną el. laišką, kurio pabaigoje puikuojasi mandagus „Pagarbiai“, ir jautėte gilų, sunkiai įvardijamą beprasmybės jausmą – jūs ne vienas. Tai tapo tokia visuotine patirtimi, kad komiksai, tokie kaip „Dilbertas“, ar serialai, kaip „Biuras“ (The Office), jau dešimtmečius kelia mums juoką ne todėl, kad yra absurdiški, o todėl, kad yra skausmingai atpažįstami.
Mes, vyrai, dažnai esame linkę ignoruoti šį jausmą, nurašydami jį nuovargiui ar stresui. „Juk tai tik darbas“, – sakome sau. „Darbo dėka apmokame sąskaitas.“ Tačiau giliai viduje kirba klausimas: ar tikrai viskas turi būti taip?
Filosofas ir motociklų mechanikas Matthew B. Crawfordas savo knygoje „Dirbtuvės kaip sielos amatas“ (Shop Class as Soulcraft) siūlo atsakymą. Problema – ne jūs. Problema – pati šiuolaikinio „žinių darbo“ struktūra, kupina vidinių prieštaravimų, kurie tyliai ardo mūsų psichiką.
Kabineto paradoksas: kai jausmai svarbiau už faktus
Daugelis mūsų vis dar įsivaizduojame, kad verslo pasaulis yra negailestingai racionalus ir valdomas vieno tikslo – pelno. Tačiau realybė, ypač didelėse korporacijose, yra kur kas keistesnė.
Crawfordas atkreipia dėmesį, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius Vakarų ekonomika perėjo nuo daiktų gamybos prie įvaizdžių projektavimo. Užuot gaminusios patvaresnius automobilius, kompanijos gamina „prekės ženklus“ – t. y., kuria tam tikrą būseną vartotojo sąmonėje.
Šis pokytis persikėlė ir į biuro vidų. Kai pagrindinis produktas tampa abstraktus (duomenys, ataskaitos, prezentacijos, „strategijos“), atsiranda fundamentali problema: kaip pamatuoti darbo kokybę?
Pagalvokite apie amatininką, pavyzdžiui, staklių operatorių ar stalių. Jų darbas turi aiškius, objektyvius standartus. Detalė arba atitinka brėžinio matmenis iki mikrono dalies, arba ne. Lenta arba yra išpjauta tiesiai, arba ne. Stalius gali pasakyti savo vadovui: „Štai, patikrinkite pats gulsčiuku.“ Jo kompetencija yra akivaizdi ir neginčijama.
O kaip pamatuoti „žinių darbuotojo“ indėlį? Kaip objektyviai įvertinti vadybininko, rinkodaros specialisto ar personalo skyriaus darbuotojo „efektyvumą“?
Būtent čia ir slypi pirmoji absurdo šaknis. Kai dingsta objektyvūs standartai, atsiranda subjektyvūs. Darbas vertinamas ne pagal tai, ką padarėte, o pagal tai, kaip atrodėte tai darydami.
Vadovas iš viršininko virsta terapeutu arba „gyvenimo būdo treneriu“ (angl. life coach). Daugiau kalbama ne apie konkrečius rezultatus, o apie jūsų „nusiteikimą“, „požiūrį“, „atvirumą pokyčiams“ ir „emocinį intelektą“. Biuras tampa vieta, kur formuojamos sielos, o ne gaminami produktai. Jūsų asmenybė tampa svarbesnė už jūsų kompetenciją.
„Įvaizdžio valdymas“: kodėl biure vaidinti yra svarbiau nei daryti?
Kai jūsų sėkmė priklauso ne nuo objektyvių rezultatų, o nuo subjektyvaus kitų žmonių vertinimo, pagrindine jūsų užduotimi tampa ne pats darbas, o „įvaizdžio valdymas“ (angl. managing appearances).
Jūs pradedate daryti ne tai, kas teisinga ar efektyvu, o tai, kas gerai atrodys vadovybės akyse.
Sociologas Robertas Jackallas, tyrinėjęs korporacijų vadybininkų pasaulį, pastebėjo, kad aukštesniuose ešelonuose klesti „išmoktas neatsakingumas“. Vadybininkai meistriškai išmoksta kalbėti abstrakčiomis, aptakiomis frazėmis, kurios leidžia jiems „detales nustumti žemyn, o nuopelnus pritraukti aukštyn“.
Tikslas – niekada nepriimti konkretaus, rizikingo sprendimo, už kurį tektų asmeniškai atsakyti. Jei projektas pavyksta – jūs buvote jo „strateginis vedlys“. Jei žlunga – „rinka nepalankiai susiklostė“ arba kaltas žemesnės grandies vykdytojas.
Štai kodėl tiek daug laiko praleidžiama susirinkimuose, kurie atrodo beprasmiai. Jų tikslas dažnai būna ne išspręsti problemą, o kolektyviai „išsklaidyti“ atsakomybę, kad niekas nebūtų kaltas, jei kas nors nepavyks.
Jūs jaučiatės beprasmiškai, nes intuityviai suprantate, kad jūsų energija skiriama ne problemos sprendimui, o socialiniam manevravimui ir gynybinių pozicijų statymui. Jūs ne dirbate – jūs vaidinate, kad dirbate.
Manipuliacijos menas: ar „komandinis darbas“ tėra gražus pavadinimas?
Trečiasis modernaus biuro ramstis, keliantis vidinį nerimą, yra „komandinis darbas“. Kas galėtų būti blogai su komandiniu darbu? Juk žmonės – socialios būtybės.
Problema vėlgi kyla iš objektyvių standartų trūkumo. Crawfordas siūlo genialų palyginimą: biuro „Komanda“ (Team) prieš statybų „Brigadą“ (Crew).
- Brigada (pvz., elektrikai, staliai) turi bendrą, aiškų, materialų tikslą – pastatyti namą. Jų santykiai grįsti solidarumu, kuris kyla iš abipusės pagarbos konkretiems įgūdžiams. Elektrikas gerbia santechniką ne todėl, kad jie kartu dalyvavo „komandos formavimo“ išvykoje, o todėl, kad mato, jog santechnikas savo darbą išmano. Jų kalba tiesmuka, dažnai šiurkšti, bet sąžininga. Nereikia jokių „jautrumo mokymų“, nes gulsčiukas nemeluoja.
- Komanda (biure) dažnai neturi aiškaus, apčiuopiamo tikslo. Todėl jos pagrindinis tikslas tampa pati „komanda“ – t. y. santykių palaikymas, konflikto vengimas ir sutarimo imitavimas.
Kai nėra objektyvios tiesos (kaip gulsčiuko rodmenys), aukščiausia vertybe tampa sutarimas. O sutarimas yra lengvai manipuliuojamas.
Vadovybė, norėdama įgyvendinti nepopuliarius pokyčius, gali pasitelkti „komandos formavimo“ pratimus, kurie skirti palaužti individualų pasipriešinimą ir sukurti grupinį spaudimą. Taikomos tokios technikos kaip „360 laipsnių vertinimas“, kuris, pasak autoriaus, kartais primena ne profesinį įvertinimą, o viešą „terapijos“ seansą, kurio metu grupė „išvalo“ vieno nario „neteisingą“ požiūrį.
Jūs pradedate bijoti sakyti tai, ką iš tikrųjų manote, nes tai gali „sugadinti atmosferą“ arba pakenkti „komandos dvasiai“. Užuot sprendę problemas, jūs pradedate „vaikščioti ant kiaušinių lukštų“.
Iš kur tas jausmas? Dirbtinė savivertė prieš tikrą pasididžiavimą
Galiausiai, visa ši sistema remiasi vienu psichologiniu ramsčiu – saviverte (angl. self-esteem). Nuo pat mokyklos esame mokomi, kad svarbiausia yra „gerai jaustis savimi“.
Problema ta, kad biuro aplinkoje ši dirbtinai generuojama savivertė tampa dar vienu kontrolės įrankiu. Crawfordas cituoja psichologinius tyrimus, kurie rodo, kad vaikai, nuolat giriami už tai, kad yra „protingi“ (o ne už pastangas), tampa mažiau atkaklūs, bijo rizikuoti ir yra labiau priklausomi nuo kitų vertinimo.
Biure tai pasireiškia tuo, kad darbuotojai tampa priklausomi nuo nuolatinio vadovų „pripažinimo“ – pagyrimų, „mėnesio darbuotojo“ titulų ar simbolinių premijų. Ši savivertė yra trapi, nes ji suteikiama iš išorės.
Priešingybė tam yra pasididžiavimas (angl. pride). Tai jausmas, kurį patiria amatininkas, pabaigęs sudėtingą darbą. Jo pasididžiavimas kyla iš vidaus, nes jis remiasi objektyviu, patikrinamu faktu: „Aš tai padariau. Ir tai veikia.“ Jam nereikia, kad kas nors kitas patvirtintų jo vertę – jo darbo rezultatas kalba pats už save.
Jūs jaučiatės beprasmiškai, nes jūsų darbas nesuteikia pagrindo tikram pasididžiavimui. Jis siūlo tik laikiną, išorinę savivertės injekciją, kuri išsisklaido vos tik pasikeičia vadovybė ar įmonės „strategija“.
Ką daryti, jei jaučiatės įstrigę?
Suprasti šiuos mechanizmus yra pirmas žingsnis į išsilaisvinimą. Jausmas, kad jūsų biuro darbas beprasmis, greičiausiai yra ne jūsų asmeninė problema, o racionalus atsakas į iracionalią sistemą. Ką galite padaryti?
1. Atpažinkite žaidimą, bet nežaiskite jo
Visiškai ignoruoti biuro politiką ir „įvaizdžio valdymą“ gali būti sudėtinga, jei norite išlaikyti darbą. Tačiau vien suvokimas, kad tai tėra žaidimas, leidžia jums emociškai atsiriboti. Nesuteikite tam galios. Nebandykite „pagerinti savo požiūrio“ – verčiau stenkitės pagerinti savo realius įgūdžius.
2. Ieškokite objektyvių standartų
Net ir abstrakčiausiame darbe pasistenkite rasti bent menkiausią giją, siejančią jus su realybe. Jei dirbate pardavimuose – tai skaičiai. Jei rašote tekstus – tai skaitytojų įsitraukimas. Jei programuojate – tai kodas, kuris veikia be klaidų. Susikoncentruokite į tuos matuoklius, kurie yra kuo arčiau realaus, apčiuopiamo pasaulio, ir ignoruokite subjektyvius vertinimus apie jūsų „komandiškumą“.
3. Raskite savo „dirbtuves“ po darbo
Tai pati svarbiausia Matthew B. Crawfordo mintis. Jei jūsų darbas nuo 8 iki 17 val. yra visiškai abstraktus, jums gyvybiškai svarbu rasti veiklą, kuri būtų absoliučiai konkreti.
Tai nereiškia, kad turite mesti darbą ir tapti motociklų mechaniku. Tai reiškia, kad jums reikia „garažo terapijos“. Tai gali būti:
- Medžio darbai, baldų restauravimas;
- Senos mašinos ar motociklo krapštymas;
- Sodininkystė ar daržininkystė;
- Maisto gaminimas nuo nulio, duonos kepimas;
- Sienos perdažymas ar smulkus namų remontas.
Šios veiklos gydo, nes jos grąžina jus į realybę. Jose nėra „įvaizdžio valdymo“. Varžtas arba įsisuka, arba ne. Dažai arba padengia tolygiai, arba ne. Šiose veiklose jūs susiduriate su tiesioginiu, negailestingu, bet sąžiningu pasaulio atsaku.
4. Siekite „srauto“ būsenos
Psichologas Mihaly Csikszentmihalyi pristatė „srauto“ (angl. Flow) koncepciją – tai būsena, kai esate taip įsitraukę į sudėtingą, bet įgūdžius atitinkančią užduotį, kad prarandate laiko nuovoką. Kaip rašoma portale PositivePsychology.com (anglų kalba), „srautas“ yra vienas iš esminių laimės komponentų.
Biuro darbe, pilname trikdžių, susirinkimų ir nuolatinio poreikio vaidinti, pasiekti „srauto“ būseną yra beveik neįmanoma. Tačiau taisant variklį, pjaunant medį ar net rašant sudėtingą kodą – tai įmanoma. Ieškokite veiklų, kurios leidžia jums pasinerti, o ne nuolat stebėti save iš šono.
Jūs nesate tik „žmogiškasis išteklius“ ar „komandos narys“. Jūs esate kūrėjas. Raskite, kur ir kaip galite kurti, ir prarastas ryšys su realybe pamažu atsistatys.
