Šiandien, kai žiūrime UFC kovas ir žavimės universaliais kovotojais, gebančiais tiek smūgiuoti, tiek imtyniauti, dažnai manome, kad stebime kažką naujo. Kažką, kas evoliucionavo per pastaruosius trisdešimt metų.
Tačiau, jei galėtume laiko mašina nusikelti į 648 m. pr. Kr. vykusią 33-iąją Olimpiadą Senovės Graikijoje, pamatytume vaizdą, kuris priverstų net labiausiai užgrūdintą šiuolaikinį MMA faną krūptelėti. Mes pamatytume pankrationą.
Daugelis Rytų kovos menų yra apgaubti mistikos, filosofijos ir energijos tėkmės (chi) koncepcijų. Tuo tarpu Vakarų kovos tradicija, kurios pamatus padėjo graikai ir romėnai, visada buvo kitokia: pragmatiška, atletiška ir neretai brutali.
Šiame straipsnyje, remdamiesi enciklopedija „Martial Arts of the World“, mes atversime istorijos puslapius ir pažiūrėsime, kaip kovojo mūsų kultūriniai protėviai ir kodėl šios senovinės disciplinos yra visų šiuolaikinių Vakarų kovos menų motina.
Pankrationas: Kai leistina (beveik) viskas
Žodis pankration graikų kalba reiškia „visos galios“ (pan – viskas, kratos – jėga/galia). Tai buvo pati prestižiškiausia, sunkiausia ir pavojingiausia antikinė sporto šaka.
Kaip rašoma knygoje „Martial Arts of the World“, pankrationas buvo sukurtas kaip karo lauko simuliacija be ginklų. Legendos teigia, kad šį stilių sukūrė pats Heraklis ir Tesėjas, naudodami jį kovose prieš mitinius padarus.
Taisyklės? Kokios taisyklės?
Skirtingai nei šiuolaikiniame sporte, kur saugumas yra prioritetas, pankratione taisyklių buvo minimaliai. Iš esmės egzistavo tik du draudimai:
- Nekąsti.
- Nebadyti akių.
Visa kita buvo leistina. Smūgiai kumščiais, alkūnėmis, keliais, spyriai į bet kurią kūno vietą (įskaitant tarpkojį), smaugimai, sąnarių laužimai, pirštų lūžiai – viskas buvo arsenalo dalis. Nebuvo svorio kategorijų ir laiko limitų. Kova baigdavosi tik tada, kai vienas iš atletų pasiduodavo (pakeldamas pirštą į viršų), prarasdavo sąmonę arba… mirdavo.
Nors tai skamba kaip barbarizmas, enciklopedija pabrėžia, kad pankrationas reikalavo aukščiausio lygio technikos. Kovotojai (pankratiasts) turėjo būti tobuli atletai – stiprūs kaip imtynininkai ir staigūs kaip boksininkai. Kaip savo istoriniame archyve nurodo Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC), pankrationas buvo laikomas pačiu sunkiausiu išbandymu, o jo nugalėtojai buvo garbinami kaip didvyriai, įrodę savo absoliutų pranašumą.
Sparta: Kur taisyklės negalioja
Įdomu tai, kad spartiečiai oficialiose Olimpinėse žaidynėse pankrationo rungtyje dažnai nedalyvautavo. Kodėl? Nes jie atsisakydavo pripažinti pralaimėjimą pasiduodant. Spartoje mirtis buvo priimtinesnė nei pasidavimas.
Tačiau savo treniruotėse spartiečiai praktikavo dar brutalesnę pankrationo versiją, kurioje nebuvo jokių draudimų – kasti ir badyti akis taip pat buvo leistina. Jiems tai buvo ne sportas, o tiesioginis pasiruošimas karui, kur išgyvenimas buvo vienintelis tikslas.
Gladiatoriai: Kraujas kaip pramoga
Jei graikams kova buvo agon (šventos varžybos, skirtos dievams ir žmogaus tobulumui), tai romėnams ji tapo ludi (žaidimais, pramoga). Čia į sceną žengia gladiatoriai.
Knygoje „Martial Arts of the World“ aiškiai atskiriama, kad gladiatorių kovos techniškai nebuvo „kovos menas“ saviugdos prasme, o veikiau kruvinas spektaklis. Tačiau tai nereiškia, kad jie nebuvo meistrai.
Mitai ir realybė
Holivudas (pvz., filmas „Gladiatorius“) suformavo įvaizdį, kad kiekviena kova baigdavosi mirtimi. Tačiau istoriniai tyrimai rodo ką kita. Gladiatoriai buvo brangios investicijos. Jų savininkai (lanistae) investuodavo didžiulius pinigus į jų maitinimą, treniruotes ir medicininę priežiūrą.
Kaip teigia istorikai, mirtinos baigtys nebuvo tokios dažnos, kaip manoma – jos įvykdavo galbūt kas dešimtoje kovoje. Dažniausiai kova būdavo stabdoma, kai vienas iš kovotojų būdavo sužeistas arba parblokštas.
Specializacija ir asimetrija
Romėnai mėgo asimetriją. Skirtingai nei šiandien, kai ringe susitinka du vienodai apsirengę kovotojai, gladiatoriai buvo skirstomi į klases su skirtinga ginkluote:
- Retiarius: Ginkluotas tik tinklu ir trišakiu, beveik be šarvų. Jo pranašumas – greitis ir atstumas.
- Secutor: Sunkiai šarvuotas, su dideliu skydu ir trumpu kardu, specialiai treniruotas kovoti prieš Retiarius.
- Murmillo: „Žuvis“, pasižymintis šalmu su žuvies peleku ir dideliu stačiakampiu skydu.
Tai buvo taktiniai žaidimai. Greitis prieš jėgą. Atstumas prieš gynybą. Šios kovos mokė žiūrovus (ir pačius kovotojus) apie skirtingų strategijų privalumus ir trūkumus.
Kalos Kagathos: Kūno ir dvasios vienybė
Grįžkime prie graikų. Svarbu suprasti, kad antikiniai kovos menai nebuvo tik apie fizinį smurtą. Jie buvo neatsiejama filosofinės koncepcijos Kalos Kagathos dalis.
- Kalos – gražus (fiziškai).
- Agathos – geras/dorovingas (moraliai).
Graikams fizinis grožis ir jėga buvo neatsiejami nuo moralinio gėrio. Vyras, kuris netreniravo savo kūno, buvo laikomas nepilnaverčiu piliečiu. Platonas, garsusis filosofas, pats buvo imtynininkas (beje, „Platonas“ yra pravardė, reiškianti „plačiapetis“).
Gimnazijos (gymnasion) buvo vietos, kur vyrai rinkdavosi treniruotis nuogi (žodis gymnos reiškia „nuogas“) ir diskutuoti apie filosofiją. Kūno kultūra ir proto kultūra ėjo išvien.
Ši idėja – kad stiprus kūnas yra būtinas stipriam protui – yra vienas svarbiausių palikimų, kurį Vakarų civilizacija gavo iš antikos atletų.
Ką šiuolaikinis vyras gali pasiimti iš antikos?
Nors šiandien mes nebekovojame iki mirties Koliziejuje ir nebesivaržome nuogi aliejumi išteptais kūnais olimpiadoje, antikos pamokos išlieka aktualios.
- Universalumas: Pankrationas įrodė, kad tikras kovotojas (ar tiesiog stiprus vyras) turi būti universalus. Neužtenka būti tik stipriam ar tik greitam. Reikia gebėti adaptuotis bet kokioje situacijoje.
- Stoicizmas: Tiek gladiatoriai, tiek pankrationo atletai demonstravo neįtikėtiną stoicizmą – gebėjimą priimti skausmą, pralaimėjimą ir net mirtį be baimės, išlaikant orumą.
- Fizinė kultūra kaip pareiga: Graikams treniruotės buvo pilietinė pareiga. Būti geros formos reiškė būti pasiruošusiam ginti savo miestą (polį) ir šeimą. Šiandien, kai sėdimas darbas naikina mūsų kūnus, ši nuostata yra kaip niekada svarbi. Treniruotė nėra hobis – tai pareiga sau.
Vakarų kovos menų tradicija yra ne mažiau gili ar dvasinga nei Rytų. Ji tiesiog kitokia. Ji kalba apie žmogaus valios triumfą prieš skausmą, apie estetiką per jėgą ir apie amžiną siekį tapti geriausia savo versija – tiek arenoje, tiek gyvenime.
