Įsivaizduokite situaciją: jūs vairuojate prabangų, naują automobilį. Viskas jame tobula – oda kvepia, garso izoliacija nepriekaištinga, o variklio garsas primena ne mechanizmą, o tolimą griaustinį. Tačiau vieną dieną prietaisų skydelyje įsižiebia neaiškus simbolis arba užrašas „Service Required“.
Jūs norite patikrinti tepalo lygį. Sustojate, pakeliate variklio dangtį ir… sutrinkate. Ten nėra nieko, kas primintų variklį. Tik didelis, vientisas plastikinis gaubtas, primenantis futuristinį sarkofagą. Ir svarbiausia – ten nėra tepalo matuoklės. Jokios.
Tai nėra distopinė ateitis. Matthew B. Crawfordas savo knygoje „Dirbtuvės kaip sielos amatas“ atkreipia dėmesį į faktą, kuris daugeliui vyrų praslysta pro akis: kai kurie nauji „Mercedes“ (ir ne tik) modeliai gaminami be fizinės tepalo matuoklės.
Norėdami sužinoti tepalo lygį, jūs turite pasikliauti borto kompiuteriu. Jūs nebegalite tiesiogiai pamatyti realybės (tepalo lygio ir jo spalvos). Jūs esate priversti pasikliauti tarpininku – sensoriumi ir ekranu.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip nereikšminga smulkmena ar tiesiog „pažanga“. Tačiau Crawfordas teigia, kad tai yra simptomas daug gilesnės kultūrinės problemos. Mes, kaip visuomenė, sistemingai atsisakome galimybės suprasti ir valdyti savo daiktus, mainais į patogumą tapdami visiškai priklausomi nuo korporacijų ir ekspertų.
Kas slepiasi po gaubtu? Arba „juodosios dėžės“ fenomenas
Ar pastebėjote, kad šiuolaikiniai prietaisai tampa vis sunkiau išardomi? Crawfordas vaizdžiai aprašo, kaip inžinerinė kultūra pasikeitė: dabar tikslas yra „paslėpti mechanizmus“ (angl. hide the works).
Po variklio dangčiu esantis plastikinis gaubtas, pasak autoriaus, primena paslaptingą, mirgantį obeliską iš filmo „2001: Kosminė odisėja“. Jis atrodo gražiai, bet neleidžia mums suprasti, kas vyksta viduje.
Tai galioja ne tik automobiliams. Pabandykite atidaryti šiuolaikinį skrudintuvą, lygintuvą ar išmanųjį telefoną. Varžtai paslėpti arba pakeisti keistomis galvutėmis, kurioms reikia specialių įrankių. Instrukcijose nebėra detalių schemų, kurios anksčiau būdavo net „Sears“ kataloguose.
Technologijų filosofas Albertas Borgmannas šį reiškinį vadina „įrenginio paradigma“ (angl. device paradigm). Pasak jo, daiktai tampa „įrenginiais“, kai jie paslepia savo veikimo principą ir tiesiog pateikia rezultatą (šilumą, muziką, važiavimą) be jokio mūsų įsitraukimo.
Kodėl tai blogai? Nes kai daiktas sugenda (o sugenda viskas), mes tampame bejėgiai. Mes negalime diagnozuoti problemos. Mes negalime jos išspręsti. Mes galime tik išmesti daiktą arba kreiptis į „autorizuotą servisą“.
Agentiškumas prieš Autonomiją: didžioji apgaulė
Čia prieiname prie esminio filosofinio skirtumo, kurį nagrinėja Crawfordas: skirtumo tarp agentiškumo (angl. agency) ir autonomijos (angl. autonomy).
Rinkodara mums nuolat parduoda autonomiją. „Mercedes“ be tepalo matuoklės suteikia jums laisvę nuo rūpesčių. Jums nereikia purvintis rankų, jums nereikia žinoti, kaip atrodo tepalas. Jūs esate „laisvas“ tiesiog vairuoti.
Tačiau ši laisvė turi kainą – jūs prarandate agentiškumą. Agentiškumas yra jūsų gebėjimas daryti tiesioginę įtaką pasauliui, suprasti priežasties ir pasekmės ryšius ir veikti kompetentingai.
Kai automobilis turi matuoklę, jūs esate situacijos šeimininkas. Jūs galite patikrinti tepalą dykumoje, naktį, be jokios elektronikos. Kai matuoklės nėra, jūsų ryšį su realybe (varikliu) nutraukia tarpininkas (sensorius). Ir jei tas tarpininkas sugenda ar meluoja, jūs esate aklas.
Crawfordas rašo: „Sumažėjęs įrankių naudojimas rodo pokytį mūsų santykyje su savo daiktais: tampame pasyvesni ir labiau priklausomi“. Mes tampame ne savo daiktų šeimininkais, o jų nuomininkais, net jei sumokėjome visą kainą.
Nuo „idioto lemputės“ iki išmaniosios vergovės
Senesni vairuotojai prisimena vadinamąsias „idioto lemputes“ (angl. idiot lights) prietaisų skydelyje. Kai užsidegdavo raudona lemputė, tai reikšdavo, kad kažkas jau labai blogai.
Tačiau Crawfordas kelia provokuojantį klausimą: ar toks daiktų supaprastinimas nepadaro mūsų pačių paprastesniais? Ar „išmanūs“ daiktai nekuria kvailesnių vartotojų?
Kai mums nereikia galvoti apie tai, kaip veikia mūsų daiktai, mes prarandame progą ugdyti svarbias savybes:
- Atidumą: Seno motociklo vairuotojas turi klausytis variklio, jausti vibracijas, reguliuoti degimą. Jis yra budrus.
- Atsakomybę: Kai patys esate atsakingi už mechanizmo priežiūrą, jūs jaučiate moralinį ryšį su juo. Jūs rūpinatės juo, o jis rūpinasi jumis.
- Intelektinį smalsumą: Noras suprasti „kaip tai veikia“ yra mokslo ir inovacijos pagrindas. Jei viskas paslėpta po plastiku, šis smalsumas miršta.
Moralinis aspektas: kodėl naudinga kovoti su daiktais?
Galbūt pasakysite: „Bet aš nenoriu būti mechaniku! Aš noriu tiesiog važiuoti.“ Tai suprantama. Tačiau Crawfordas, remdamasis savo patirtimi taisant senus motociklus, teigia, kad kova su mechaniniais gedimais turi gilią auklėjamąją vertę.
Mechaninė realybė yra negailestinga. Jei varžtas užrūdijo, jo neįtikinsi atsisukti gražiais žodžiais ar derybomis. Turi prisitaikyti prie fizikos dėsnių.
„Seni motociklai tau nepataikauja, jie tave moko,“ – rašo Crawfordas.
Susidūrimas su materialia, nepaklusnia realybe (pvz., bandymas atsukti užstrigusį varžtą ar suprasti, kodėl neužsiveda žoliapjovė) gydo mus nuo modernaus narcisizmo. Biure ar skaitmeniniame pasaulyje mes dažnai galime manipuliuoti faktais, interpretacijomis ir įspūdžiais. Mes galime jaustis visagaliais.
Tačiau garaže, susidūrus su sugedusiu mechanizmu, mūsų ego greitai subliūkšta. Mes privalome nustoti galvoti apie save ir pradėti klausytis daikto. Mes turime paklausti: „Ko reikia šiam mechanizmui?“, o ne „Ko aš noriu?“. Tai ugdo nuolankumą ir tikrąjį dėmesingumą – savybes, kurios, sutikite, daro vyrą geresniu ne tik garaže, bet ir gyvenime.
Kaip susigrąžinti kontrolę?
Mes negalime sustabdyti technologinio progreso, ir tikrai neverta atsisakyti visų patogumų. Tačiau mes galime sąmoningai rinktis būti mažiau pasyvūs. Štai keli patarimai vyrams, norintiems susigrąžinti agentiškumą:
1. Rinkitės daiktus, kuriuos galima taisyti
Pirkdami įrankius, buitinę techniką ar net batus, pasidomėkite: ar tai vienkartinis daiktas, ar jį galima ardyti ir taisyti? Pirmenybę teikite daiktams, kurie sukonstruoti taip, kad tarnautų ir būtų prižiūrimi (pvz., batai su prisiūtu, o ne priklijuotu padu).
2. Įsigykite diagnostikos įrankį
Jei turite automobilį, nusipirkite paprastą OBD-II skanerį (kainuoja keliasdešimt eurų). Kai užsidegs „Check Engine“ lemputė, nevažiuokite aklai į servisą. Prijunkite skanerį, sužinokite klaidos kodą ir pasiskaitykite apie jį. Net jei patys netaisysite, jūs bent jau žinosite, kas nutiko. Tai pirmas žingsnis iš bejėgiškumo.
3. Ignoruokite „Nereikalingos priežiūros“ mitą
Daugelis gamintojų teigia, kad jų transmisijos alyvos ar kiti skysčiai yra „fill for life“ (nereikia keisti visą tarnavimo laiką). Tai dažniausiai yra rinkodaros triukas. Domėkitės realiais inžineriniais reikalavimais, o ne pardavimų brošiūromis.
4. Atidarykite tą dangtį
Net jei nieko neišmanote apie variklius, reguliariai pakelkite automobilio dangtį. Pasižiūrėkite. Patikrinkite skysčius (kurie dar matomi). Nuvalykite dulkes. Vien vizualinis kontaktas su mechanizmais mažina psichologinį barjerą ir primena, kad vairuojate sudėtingą mašiną, o ne magišką kilimą.
Išvada: Būkite šeimininkas, ne vartotojas
„Mercedes“ be tepalo matuoklės yra puikus simbolis to, kur link juda pasaulis – į patogią, bet bejėgę būseną. Tačiau jūs neprivalote plaukti pasroviui.
Tikrasis vyriškumas ir branda slypi ne gebėjime nusipirkti naujausią žaislą, o gebėjime suprasti, prižiūrėti ir valdyti tai, ką jau turite. Kai kitą kartą jūsų prietaisas suges, neskubėkite jo išmesti. Paimkite atsuktuvą. Pažiūrėkite į vidų. Net jei nepavyks sutaisyti, jūs bent jau nustosite būti pasyviu stebėtoju ir tapsite dalyviu. O tai – jau pergalė.
