Būkime atviri: tėvystė gali išvesti iš kantrybės net patį ramiausią vyrą. Jūs grįžtate namo po sunkios dienos darbe, galvoje dar sukasi neatsakyti laiškai ir rytojaus terminai, o namuose Jus pasitinka chaosas. Vaikai rėkia, žaislai išmėtyti ten, kur ką tik susitvarkėte, paauglys ignoruoja Jūsų klausimus, o mažylis nusprendė išbandyti flomasterius ant naujos sofos. Kraujas plūsteli į veidą, kumščiai susigniaužia, ir Jūs jaučiate, kaip kyla ta pažįstama, karšta banga. Jūs pratrūkstate.
Po to seka tyla. Ir kaltė. Jūs žinote, kad neturėjote šaukti. Jūs žinote, kad tai nepadeda. Bet tą akimirką atrodė, kad kito kelio nėra.
Gera žinia ta, kad pyktis nėra neišvengiamybė. Tai nėra „charakterio bruožas“, kurio neįmanoma pakeisti. Tai – reakcija, kurią galima (ir privalu) valdyti. Senovės stoikų filosofai ir šiuolaikiniai psichologai sutaria: gebėjimas suvaldyti savo emocijas yra viena svarbiausių vyro ir tėvo kompetencijų. Kaip tai padaryti praktiškai?
Veidrodžio efektas: kaip Jūs atrodote savo vaikams?
Romėnų filosofas Seneka savo garsiajame veikale „Apie pyktį“ pasakoja istoriją apie berniuką, kuris gyveno pas Platoną ir mokėsi filosofijos. Grįžęs namo ir pamatęs savo tėvą rėkiantį ir praradusį savitvardą, vaikas nuoširdžiai nustebo: „Aš niekada nemačiau, kad kas nors pas Platoną taip elgtųsi“ .
Ši istorija iliustruoja paprastą, bet gąsdinančią tiesą: tai, kaip elgiatės namuose, Jūsų vaikams tampa norma. Jei Jūs rėkiate, kai esate pavargęs, jie išmoksta, kad nuovargis pateisina agresiją. Jei Jūs grubiai kalbate su žmona, jie manys, kad taip bendraujama su mylimais žmonėmis.
Seneka siūlė paprastą vaistą – pažvelgti į veidrodį, kai esate piktas. Ką pamatytumėte? Iškreiptą veidą, paraudusias akis, įsitempusį kūną. Tai nėra autoritetingo lyderio vaizdas. Tai vaizdas žmogaus, kuris prarado kontrolę. Ar norėtumėte, kad Jūsų vaikai Jus tokį prisimintų? Ar norėtumėte, kad jie patys tokie taptų? Pyktis dažnai atrodo baisiai ir atstumiančiai. Prisiminkite tai kitą kartą, kai norėsite „parodyti, kas čia viršininkas“ pakeltu tonu.
„Dvi rankenos“: Epikteto metodas situacijoms valdyti
Vienas galingiausių įrankių, kurį mums paliko stoikas Epiktetas, yra „dviejų rankenų“ taisyklė. Jis sakė: „Kiekvienas įvykis turi dvi rankenas – vieną, už kurios galima jį pakelti, ir kitą, už kurios ne“.
Įsivaizduokite situaciją: Jūsų sūnus pamelavo apie namų darbus.
- Pirmoji rankena (už kurios nepakelsite): Jūs fokusuojatės į patį melo faktą, į tai, kad Jūsų negerbia, į tai, kad „auginate melagį“. Ši rankena sunki, ji kelia pyktį, nusivylimą ir norą bausti. Ji veda į konfliktą.
- Antroji rankena (už kurios galima pakelti): Jūs fokusuojatės į tai, kad jis yra Jūsų sūnus, kad jis galbūt bijojo Jūsų reakcijos, kad jis dar tik mokosi atsakomybės. Ši rankena leidžia situaciją paimti su atjauta ir ramybe. Ji veda į problemos sprendimą ir pamoką.
Kiekvieną dieną Jums bus pateikta šimtai situacijų – nuo išpiltos arbatos iki blogų pažymių. Kurį „rankeną“ griebsite? Lengvąją (reaktyvią) ar teisingąją (proaktyvią)? Jūsų pasirinkimas lemia ne tik vakaro atmosferą, bet ir tai, kaip Jūsų vaikai išmoks spręsti problemas ateityje.
Greiti perėjimai: neparneškite „šiukšlių“ namo
Dažnai pyktis namuose kyla visai ne dėl to, ką padarė vaikai. Jis kyla dėl to, kas įvyko darbe. Jūs esate įsitempęs dėl viršininko pastabos, todėl vaiko numestas batas koridoriuje tampa paskutiniu lašu.
Lyderystės treneris Randallas Stutmanas, dirbantis su Volstryto vadovais, pabrėžia vieną svarbiausią lyderio namuose savybę – gebėjimą daryti greitus perėjimus (angl. fast transitions). Jūs atliekate daugybę vaidmenų: darbuotojo, vadovo, draugo, tėvo. Jūsų pareiga – užtikrinti, kad vieno vaidmens emocinės „šiukšlės“ nebūtų perneštos į kitą.
Negalite leisti, kad bloga diena biure paverstų Jus blogu tėčiu namuose. Jūsų namai turi būti saugi tvirtovė, o Jūs – jos sargas (tarsi naktinio klubo apsaugininkas), kuris neįleidžia streso pro duris.
Praktinis patarimas: Prieš įžengdami į namus, padarykite pauzę. Pasėdėkite automobilyje dvi minutes. Giliai pakvėpuokite. Klausykitės muzikos. Vizualizuokite, kaip paliekate darbo problemas už durų. Įeikite į namus švarus, pasiruošęs būti tėčiu, o ne pervargusiu vadybininku.
Stebuklinga pauzės galia
Viktoras Franklis, psichiatras, kuris išgyveno Holokaustą, suformulavo vieną svarbiausių psichologijos dėsnių: „Tarp stimulo ir reakcijos yra tarpas. Tame tarpe slypi mūsų laisvė pasirinkti atsaką“.
Tėvystėje dažnai veikiame autopilotu. Stimulas (vaikas rėkia) -> Reakcija (mes rėkiame atgal). Mūsų tikslas – praplėsti tą tarpą. Pamela Druckerman knygoje „Bringing Up Bébé“ tai vadina le pause.
Kai jaučiate kylantį pyktį:
- Sustokite. Fiziškai sustinkite.
- Giliai įkvėpkite. Tai signalizuoja Jūsų nervų sistemai, kad pavojaus nėra.
- Palaukite. Seneka sakė: „Delsimas yra geriausias vaistas nuo pykčio“. Pyktis yra impulsyvus; jis reikalauja veiksmo čia ir dabar. Jei palauksite bent minutę, jo intensyvumas sumažės drastiškai.
- Užduokite klausimą. „Ar tai bus svarbu po 5 metų?“, „Ar mano reakcija padės išspręsti problemą, ar tik ją pablogins?“.
Ši pauzė leidžia Jums pereiti nuo instinktyvios reakcijos prie sąmoningo atsako. Galbūt vaikui reikia ne Jūsų pamokslo, o apkabinimo? Galbūt jis alkanas? Galbūt Jūs alkanas? Dažnai paprasčiausias maistas ar poilsis išsprendžia problemas, kurios atrodė kaip pasaulinės katastrofos .
Artumo paradoksas: kodėl skaudiname tuos, kuriuos mylime?
Yra keistas fenomenas: mes dažnai esame mandagesni su visiškai svetimais žmonėmis nei su savo šeima. Parduotuvėje kantriai laukiame eilėje, darbe šypsomės įkyriems klientams, bet namuose pratrūkstame dėl menkiausios smulkmenos. Kodėl?
Tai artumo (proximities) problema. Mes jaučiamės saugūs namuose, todėl nusiimame kaukes ir leidžiame sau „atsipalaiduoti“ – deja, dažnai tai reiškia ir savitvardos praradimą. Be to, su šeima praleidžiame daugiausia laiko, todėl natūraliai kyla daugiausia trinties.
Tačiau Seneka primena: „Nepykime ant gerų žmonių“. Jūsų vaikai ir žmona iš esmės yra geri žmonės. Jie Jus myli. Jie nenori Jums pakenkti. Jų klaidos dažniausiai kyla iš nebrandumo, nuovargio ar nesusipratimo, o ne iš piktavališkumo.
Kai kitą kartą norėsite aprėkti vaiką už išpiltą pieną, priminkite sau: tai geras vaikas, kuris padarė klaidą. Ar rėkimas padės pienui sugrįžti į stiklinę? Ne. Tai tik išgąsdins vaiką ir sugadins Jūsų santykius.
Jūs esate suaugęs – elkitės taip
Vaikai turi teisę elgtis vaikiškai – jie dar tik mokosi valdyti savo emocijas, jų smegenys dar vystosi. Jūs tokios privilegijos nebeturite. Jūs esate suaugęs vyras. Jūsų atsakomybė yra būti emociniu inkaru audroje, o ne dar viena banga.
Tai nereiškia, kad turite būti robotas be jausmų. Tai reiškia, kad turite prisiimti atsakomybę už savo emocijas. Jei visgi pratrūkote (o tai pasitaikys visiems), Jūsų pareiga – atsiprašyti. Ne „atsiprašau, kad rėkiau, bet tu mane išvedei“, o tiesiog „Atsiprašau, kad rėkiau. Aš nesusivaldžiau, ir tai buvo mano klaida. Aš stengsiuosi geriau“.
Valdyti pyktį – tai sunkus darbas. Tai raumuo, kurį reikia treniruoti kasdien. Bet tai yra viena geriausių dovanų, kurią galite įteikti savo šeimai: tėtis, kuris yra ramus, teisingas ir saugus.
