Psichologų įžvalgos: kodėl iš pažiūros stiprūs vyrai viduje jaučiasi palaužti ir kaip patys save sabotuoja.
Tyli pandemija: kodėl vyrai kenčia tylėdami?
„Viena dažniausių priežasčių, kodėl vyrai kreipiasi į terapiją, yra žema savivertė“, – teigia ne vienas psichologas, dirbantis su vyrais. Nors išoriškai jie gali atrodyti sėkmingi ir pasitikintys savimi, viduje vyksta visai kitokia kova. Problema? Mūsų visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad „tikri vyrai“ apie jausmus ir savivertę nekalba.
Galime tai vadinti toksišku vyriškumu ar klaidingais stereotipais, tačiau rezultatas tas pats – kultūra, kurioje vyrai tyli apie tai, kaip iš tiesų jaučiasi. Ir tai be galo pavojinga. Oficiali statistika rodo, kad su depresija susiduria didelis procentas vyrų, tačiau, kaip teigia specialistai, realūs skaičiai yra kur kas didesni, nes daugybė atvejų lieka nediagnozuoti.
Prieš gilinantis į savisabotažo mechanizmus, svarbu suprasti, kas yra savivertė. Paprastai tariant, tai – emocinis savo paties vertės įvertinimas, dažnai atliekamas lyginant save su kitais: draugais, kolegomis, šeimos nariais.
Internete gausu patarimų, kaip vyrams padidinti savivertę, tačiau retais kas atvirai kalba apie konkrečius elgesio modelius, kurie ją metodiškai griauna. Remdamiesi psichologų praktika, išskyrėme 10 dažniausių vyrų savivertės žudikų.
„Tikri vyrai neverkia“: toksiško vyriškumo spąstai
Tai – viena didžiausių ir labiausiai žalojančių problemų. Ryšys tarp griežtų lyčių stereotipų ir savivertės psichologams žinomas jau seniai. Viena šios srities pradininkių, garsi psichologė Janet T. Spence, dar 1975 m. publikuotame tyrime su kolegomis įrodė, kad standūs „vyriškumo“ ir „moteriškumo“ standartai tiesiogiai veikia tai, kaip vertiname save. Kai vyras įsisąmonina taisykles, koks jis „privalo“ būti, jis užrakina save emociniame kalėjime.
- Jausmų slopinimas. Įsitikinimas, kad vyrai neturėtų kalbėti apie savo jausmus, yra tiesus kelias į izoliaciją ir nesupratimo jausmą.
- Psichologinių problemų neigimas. „Tikri vyrai neserga depresija“ – šis mitas vis dar egzistuoja. Pagalbos nesikreipimas, nes „vyrai taip nedaro“, tik gilina problemą. Kaip pabrėžia Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), socialinės normos daro didžiulę įtaką vyrų polinkiui ieškoti pagalbos.
- Baimė pasirodyti silpnam. Manymas, kad abejonės savimi, liūdesys ar gėda yra nevyriška, verčia apsimesti, kad viskas gerai, net kai viduje siaučia audros.
Bėgimas nuo problemų: alkoholis, „žolė“ ir izoliacija
Kai vidinis skausmas tampa nepakeliamas, daugelis vyrų griebiasi greitų, bet destruktyvių „nuskausminamųjų“.
- Alkoholis kaip socialinis lubrikantas. Retkarčiais išgerti su draugais – viena, tačiau visiškai kas kita, kai be alkoholio neįmanoma atsipalaiduoti, bendrauti, eiti į pasimatymą ar net užsiimti seksu. Tai rodo ne pasitikėjimą, o priklausomybę.
- Piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis. Nors požiūris į marihuaną liberalėja, piktnaudžiavimas ja tampa rimta problema. Kai „žolė“ vartojama ne pramogai, o tam, kad būtų galima išgyventi dieną, pabėgti nuo skausmingų minčių, ji sukelia paranoją, nerimą ir dar labiau griauna savivertę.
- Savanoriška izoliacija. Vengimas bendrauti, nes „nenoriu, kad kiti matytų, kaip blogai jaučiuosi“, yra spąstai. Paradoksalu, tačiau kuo labiau vyras izoliuojasi, tuo labiau jo savivertė smunka, o tai gali peraugti į sunkią depresiją.
Vidinis kritikas ir praeities šešėliai
Dažnai didžiausias priešas slypi ne išorėje, o mūsų pačių galvoje.
- Negatyvios „mentalines kasetės“. Tai vidinis balsas, kuris nuolat kartoja toksiškas frazes: „Man ir vėl nepavyks“, „Kas norėtų būti su manimi, aš nieko vertas“, „Nekenčiu savęs, nes…“. Šios mintys veikia kaip rūgštis, palaipsniui ėsdinanti savivertės pamatus. Kognityvinė elgesio terapija (KET) yra vienas iš būdų, padedančių identifikuoti ir keisti šiuos destruktyvius mąstymo modelius.
- Išmoktas bejėgiškumas. Tai terminas, apibūdinantis būseną, kai žmogus tampa savo praeities įkaitu. Dėl senų nesėkmių jis net nebando siekti naujų tikslų, nes yra iš anksto įsitikinęs, kad jam nepavyks. „Kam stengtis, jei vis tiek nieko nebus?“ – tai išmokto bejėgiškumo himnas.
- Kitų kaltinimas. Kai savivertė žema, lengva dėl savo nesėkmių kaltinti kitus – tėvus, buvusią partnerę, viršininką. Tačiau nuolatinis kaltinimas užrakina aukos pozicijoje ir neleidžia prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą čia ir dabar.
Kūno kultas: slapta vyrų gėda
Tai viena geriausiai saugomų vyrų paslapčių. Moterys apie nepasitenkinimą savo kūnu kalba atvirai, o vyrai šią temą laiko tabu. Manoma, kad jei vyras jaudinasi dėl savo išvaizdos, jis kažkoks „nevyriškas“. Tai visiška nesąmonė. Baimė eiti į sporto salę, nes esi „per storas“, įsitikinimas, kad privalai turėti „six-packą“, ar nuolatinis savęs lyginimas su kitais – visa tai tyliai, bet užtikrintai žudo pasitikėjimą savimi.
Apibendrinant, vyro savivertė yra jo vidinio pasaulio veidrodis. Visi aukščiau aprašyti įpročiai yra ne priežastis, o pasekmė gilesnių problemų. Tikroji drąsa ir vyriškumas – ne slėpti savo jausmus, o pažvelgti šiems demonams į akis ir, jei reikia, kreiptis pagalbos. Būtent tokie vyrai yra patys stipriausi.
