Jei paprašyčiau jūsų įsivaizduoti karatė treniruotę, ką pamatytumėte? Tikriausiai būrį vaikų baltais kimono, sinchroniškai rėkiančių ir smūgiuojančių į orą, arba sportininkus, šokinėjančius ant tatamio ir bandančius paliesti varžovą greitu prisilietimu, kad gautų tašką.
Tai yra modernus karatė – saugus, sportiškas ir… visiškai kitoks nei tas, kuris gimė mažoje Okinavos saloje.
Tikrasis, senasis karatė nebuvo kurtas rinkti taškus ar laimėti medalius. Jis buvo kurtas vienam tikslui: išgyventi. Tai buvo civilinės savigynos sistema, sukurta valstiečių ir vietinių bajorų, kurie neturėjo ginklų, bet turėjo mirtiną būtinybę apsiginti nuo samurajų kardų ar plėšikų.
Remdamiesi enciklopedija „Martial Arts of the World“, šiame straipsnyje mes nuvalysime dulkes nuo istorijos ir pažvelgsime į „Tuščią ranką“ tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų – brutali, efektyvi ir skirta ne žaidimams.
Ištakos: Kai ginklas yra tavo kūnas
Karatė gimtinė – Okinava, didžiausia Riūkiū salyno sala. Ši vieta šimtmečius buvo kultūrų katilas, kuriame maišėsi vietinės tradicijos, japonų samurajų įtaka ir prekybiniai ryšiai su Kinija.
Kaip rašoma knygoje „Martial Arts of the World“, vietinis kovos menas iš pradžių vadinosi tiesiog Di (arba Te), kas okinaviečių kalba reiškia „Ranka“.
Lūžio taškas įvyko 1609 metais, kai Japonijos Sacumos klanas okupavo Okinavą. Tradicinė istorija teigia, kad okupantai griežtai uždraudė vietiniams gyventojams nešiotis ginklus. Nors istorikai ginčijasi dėl draudimo masto, faktas lieka toks: okinaviečiai turėjo išmokti kautis plikomis rankomis prieš ginkluotą priešą.
Taip gimė principas Ikken Hissatsu – „Vienas smūgis, tikra mirtis“.
Kovojant prieš šarvuotą samurajų ar grupę užpuolikų, tu negali šokinėti ir „boksuotis“. Tu turi vieną progą. Tavo krumpliai, alkūnės ir pėdos turi būti užgrūdinti taip, kad galėtų sulaužyti kaulus ar pramušti šarvą. Treniruotės vykdavo slapta, naktimis, perduodant žinias iš mokytojo mokiniui („tėvas – sūnui“) principu.
Nuo „Kiniškos rankos“ iki „Tuščios rankos“
Iki pat XX a. pradžios karatė (tuomet dažnai vadinta Todi – „Kiniška ranka“, pagerbiant kiniškas šaknis) buvo ezoterinis menas. Viską pakeitė vienas žmogus – Gichin Funakoshi.
Funakoshi, dažnai vadinamas modernaus karatė tėvu, buvo išsilavinęs žmogus, mokytojas ir poetas. 1922 metais jis pademonstravo šį meną Japonijos imperatoriui ir publikai Tokijuje. Japonai buvo sužavėti, tačiau buvo viena problema: tuo metu Japonijos santykiai su Kinija buvo įtempti, todėl pavadinimas „Kiniška ranka“ buvo politiškai nepriimtinas.
Funakoshi atliko genialų ėjimą. Japonų kalboje žodis Kara gali reikšti ir „Kinija“, ir „Tuštuma“. Jis pakeitė hieroglifą, ir Karate tapo „Tuščia ranka“.
Tai nebuvo tik pavadinimo keitimas. Tai buvo filosofinis lūžis.
- Senoji prasmė: Ranka, kuri kovoja be ginklo.
- Naujoji prasmė: Ranka, kuri yra tuščia nuo blogų ketinimų ir ego.
Taip gimė Karate-Do – „Tuščios rankos kelias“. Iš mirtinos savigynos sistemos karatė virto asmenybės ugdymo įrankiu, skirtu charakteriui formuoti, disciplinai ugdyti ir „šlifuoti dvasią“.
Du milžinai: Shotokan prieš Kyokushin
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, karatė nėra monolitas. Egzistuoja daugybė stilių, tačiau du iš jų dominuoja: Shotokan (tradicinis/sportinis) ir Kyokushin (pilno kontakto). Kuris tinka Jums?
Shotokan: Tigro kelias
Tai yra Gichin Funakoshi palikimas. Shotokan stilius pasižymi giliomis stovėsenomis, linijiniais judesiais ir dideliu dėmesiu formai.
- Kovos stilius: Dažniausiai „bekontaktis“ arba riboto kontakto (Sun-dome). Tikslas – sustabdyti mirtiną smūgį likus keliems centimetrams iki taikinio. Tai reikalauja neįtikėtinos kontrolės.
- Filosofija: Tobulinti charakterį per formos (Kata) tobulinimą.
- Kam tinka: Vyrams, vertinantiems estetiką, discipliną, greitį ir norintiems išmokti kontroliuoti savo kūną be didelės rizikos patirti sunkias traumas sparingo metu.
Kyokushin: „Absoliučios tiesos“ ieškojimas
Šį stilių sukūrė legendinis Masutatsu Oyama (dar vadinamas „Jaučių žudiku“). Oyama manė, kad karatė be realaus kontakto yra tik šokis. Jis norėjo grąžinti kovos menui jo pirminę jėgą.
- Kovos stilius: Pilnas kontaktas (Full Contact). Smūgiai į korpusą ir kojas atliekami visa jėga, be apsaugų. Draudžiami tik smūgiai rankomis į galvą (kad kovos truktų ilgiau be nokautų ir nereikėtų pirštinių), tačiau spyriai į galvą leidžiami.
- Filosofija: Dvasios stiprybė per fizinį skausmą. Šūkis „Osu!“ reiškia kantrybę ir spaudimą save viršyti ribų.
- Kam tinka: Vyrams, norintiems užgrūdinti kūną, patikrinti savo valią skausmingose kovose ir išsiugdyti geležinį charakterį. Lietuvoje tai itin stipri mokykla.
Esminis skirtumas: Shotokan moko kaip smūgiuoti tobulai, Kyokushin moko kas nutinka, kai smūgiuoji (ir kai smūgiuoja tau).
Kata: Paslėptas žemėlapis
Daugelis pradedančiųjų nesupranta Kata – tai tie keisti, formalizuoti judesių kompleksai, kuriuos karatistai atlieka priešais nematomą priešininką. „Kam to reikia? Kodėl tiesiog neiname į ringą?“ – klausia jie.
Okinavos meistrams Kata buvo ne šokis. Tai buvo enciklopedija.
Kadangi daugelis valstiečių buvo neraštingi, o menas buvo slaptas, meistrai užkoduodavo mirtinas technikas į judesių sekas. Kiekvienas blokas, kiekvienas pasisukimas Kata formoje turi praktinę pritaikymo prasmę, vadinamą Bunkai.
- Tai, kas atrodo kaip paprastas blokas „į viršų“, realybėje gali būti smūgis į alkūnės sąnarį, jį sulaužant.
- Tai, kas atrodo kaip žemas stovėjimas, gali būti būdas išvengti metimo ir nutraukti priešininko pusiausvyrą.
Moderniame sportiniame karatė Bunkai dažnai pamirštamas dėl estetikos. Tačiau, kaip teigia „World Karate Federation“ (WKF) taisyklės ir istorija, Kata išlieka varžybų pagrindu, nors jos vertinimas šiandien dažnai remiasi atletizmu ir greičiu, o ne koviniu pritaikomumu.
Kodėl verta grįžti prie šaknų?
Šiandien karatė išgyvena savotišką krizę. Olimpinėse žaidynėse ir sporto salėse dominuoja „taškų rinkimo“ mentalitetas – greiti, lengvi prisilietimai, kurie realioje gatvės kovoje tik supykdytų užpuoliką.
Tačiau visame pasaulyje, ir ypač Lietuvoje (kur stiprios Kyokushin – pilno kontakto karatė – tradicijos), vyrai vis dažniau ieško to senojo, „kieto“ karatė. Kodėl?
- Kūno grūdinimas: Tradicinis karatė reikalauja, kad jūsų kūnas taptų ginklu. Jūs mušate į Makiwara (tradicinę lentą, apvyniotą šiaudais ar oda), kad sustiprintumėte krumplius ir riešus. Tai ugdo ne tik kaulų tankį, bet ir toleranciją skausmui.
- Dvasios ramybė: Mokuso (meditacija) prieš ir po treniruotės, pagarba Dojo (salei) ir mokytojui (Sensei) sukuria struktūrą, kurios taip trūksta chaotiškame moderniame gyvenime.
- Efektyvumas: Kai atmetate sportines taisykles ir grįžtate prie Okinavos principų (smūgiai į tarpkojį, gerklę, sąnarių laužymas), karatė vėl tampa viena efektyviausių savigynos sistemų.
Karatė nėra tik būrelis vaikams po pamokų. Tai gilus, istoriškai turtingas ir mirtinai efektyvus menas. Tereikia nustoti žaisti „gaudynes“ ir pradėti mokytis tikrosios Bunkai prasmės. Kaip sakė pats Funakoshi: „Karatė prasideda ir baigiasi pagarba“. Bet tarp tos pradžios ir pabaigos slypi jėga, galinti apginti tai, kas jums brangiausia.
