Įsivaizduokite situaciją: grįžtate namo po ilgos darbo dienos. Jūsų sūnus ar dukra guli ant svetainės grindų ir klykia, nes negavo to konkretaus mėlyno puodelio, nors rankoje laiko identišką raudoną.
Jūsų, kaip vyro ir problemų sprendėjo, pirmoji reakcija yra logiška. Jūs bandote paaiškinti: „Klausyk, puodelio spalva nekeičia vandens skonio. Raudonas yra lygiai toks pat geras. Nustok verkti, tai nelogiška.“
Ar tai kada nors suveikė? Greičiausiai ne. Vaikas pradeda rėkti dar garsiau, o jūs pradedate jausti kylančią frustraciją. Atrodo, kad kalbate su siena.
Gera žinia ta, kad jūs nieko blogo nepadarėte. Tiesiog bandėte naudoti logiką situacijoje, kurioje logika neegzistuoja. Remiantis neuropsichiatro dr. Daniel J. Siegel ir vaikų psichoterapeutės Tina Payne Bryson bestseleriu „The Whole-Brain Child“, vaiko smegenys veikia pagal tam tikrus mechanizmus. Jei suprasite šią „inžineriją“, nustosite kovoti su vėjo malūnais ir išmoksite kaip suvaldyti vaiko emocijas greitai ir efektyviai, neprarasdami savo autoriteto.
Šiame straipsnyje pateiksime „brėžinius”, kas vyksta vaiko galvoje audros metu, ir duosime konkrečius įrankius situacijai valdyti.
Du smegenų pusrutuliai: Logika prieš Emociją
Norint suprasti, kodėl jūsų racionalūs argumentai atsimuša į sieną, reikia prisiminti, kad smegenys turi du pusrutulius.
- Kairysis pusrutulis: Tai „vyriškoji“ logika (nors ją turi ir moterys). Jis mėgsta tvarką, faktus, kalbą, linijinį mąstymą. Kai sakote: „Mes nepirksime žaislo, nes neturime pinigų“, jūs naudojate kairįjį pusrutulį.
- Dešinysis pusrutulis: Tai emocijų, neverbalinės komunikacijos, intuicijos ir vaizdinių centras. Kai vaikas verkia, nes „jaučiasi blogai“, dominuoja dešinysis pusrutulis.
Problema kyla tada, kai vaikas yra „dešiniajame“ (emociniame) režime, o jūs bandote su juo susisiekti iš „kairiojo“ (loginio). Tai tarsi bandymas suderinti FM radijo stotį naudojant mikrobangų krosnelę – signalai tiesiog nesusitinka.
Kai vaikas yra apimtas emocijų cunamio, jo kairysis pusrutulis yra laikinai „atsijungęs“. Jis tiesiog negirdi jūsų argumentų. Todėl nurodymai „nusiramink“ arba aiškinimai apie pasekmes tuo metu yra beverčiai.
Strategija Nr. 1: Prisijunk ir nukreipk (Connect and Redirect)
D. Siegel siūlo paprastą, bet genialią strategiją. Prieš bandydami spręsti problemą logiškai, pirmiausia turite sukurti emocinį ryšį.
1 žingsnis: Prisijunkite (Dešinysis pusrutulis -> Dešinysis pusrutulis) Kai vaikas pyksta, nusileiskite iki jo akių lygio. Naudokite švelnų toną. Apkabinkite arba tiesiog padėkite ranką ant peties. Įvardinkite jo jausmą: „Matau, kad tau labai pikta dėl to puodelio. Tai tikrai erzina.“ Jūs nepateisinat blogo elgesio, jūs tiesiog parodote: „Aš tave girdžiu. Aš esu su tavimi audroje.“ Tai nuramina vaiko dešinįjį pusrutulį.
2 žingsnis: Nukreipkite (Kairysis pusrutulis -> Kairysis pusrutulis) Tik tada, kai vaikas nustoja klykti ir jo kūnas atsipalaiduoja (tai ženklas, kad kairysis pusrutulis vėl įsijungė), galite pereiti prie logikos. „Žinai, tas mėlynas puodelis nešvarus. Bet mes galime kartu išsirinkti kitą arba išplauti šitą vėliau.“
Tyrimai rodo, kad emocinis pripažinimas žymiai greičiau sumažina streso lygį nei loginiai argumentai. Tai patvirtina UCLA neuromokslininkų atliktas tyrimas, kuris įrodė, kad jausmų įvardijimas žodžiais („affect labeling“) tiesiogiai slopina smegenų baimės centrą (migdolą). Dr. D. Siegelis šį mechanizmą savo knygoje vadina „Name it to Tame it“ ir pabrėžia, kad emocinis ryšys yra būtina sąlyga, kad vaiko smegenys vėl galėtų priimti informaciją.
„Viršutinis“ ir „Apatinis“ aukštai: Kodėl jis elgiasi kaip laukinis?
Kitas svarbus modelis, kurį verta žinoti kiekvienam tėčiui – tai „namo“ metafora. Įsivaizduokite, kad vaiko smegenys yra dviejų aukštų namas.
- Apatinis aukštas (Smegenų kamienas ir limbinė sistema): Tai primityvioji dalis, atsakinga už kvėpavimą, mirksėjimą ir instinktyvias reakcijas „kovok arba bėk“. Ji pilnai susiformavusi jau gimstant. Čia gyvena pyktis, baimė ir impulsyvumas.
- Viršutinis aukštas (Smegenų žievė): Čia vyksta sudėtingi procesai – sprendimų priėmimas, planavimas, empatija, emocijų kontrolė. Ši dalis yra „statoma“ visą vaikystę ir pilnai baigiama tik apie 25-uosius gyvenimo metus!
Kai vaikas ištinka isterijos priepuolis (angl. tantrum), tai reiškia, kad laiptai į viršutinį aukštą yra „užblokuoti“. Vaikas yra įkalintas apatiniame aukšte. Jis fiziškai negali pasielgti protingai, nes priėjimas prie „protingųjų“ smegenų yra uždarytas.
Ką daryti tėčiui?
Niekada nesiginčykite su apatiniu aukštu. Apatinis aukštas neturi logikos, jis turi tik instinktus. Jei jūs pradėsite rėkti: „Tuoj pat baik!“, apatinis vaiko aukštas tai supras kaip grėsmę ir pereis į „kovok“ režimą. Rezultatas – dar didesnis klyksmas. Jūsų tikslas – padėti vaikui atstatyti laiptus į viršų. Tai daroma per ramybę, kantrybę ir, vėlgi, emocinį ryšį.
Strategija Nr. 2: Įvardink, kad suvaldytum (Name it to Tame it)
Vyrai dažnai nori, kad vaikai tiesiog „pamirštų“ nemalonius dalykus. „Nukritai? Nieko tokio, neskauda, einam toliau.“ Tačiau smegenų mokslas sako ką kita.
Kai dešinysis pusrutulis (emocijos) yra užlietas baimės ar skausmo, geriausias būdas jį nuraminti – pasitelkti kairįjį pusrutulį (kalbą). D. Siegel tai vadina „Name it to Tame it“.
Pavyzdys: Jūsų vaikas bijo eiti miegoti, nes „mato pabaisą“. Neteisinga reakcija: „Nėra jokių pabaisų, eik miegoti.“ (Neigimas). Teisinga reakcija: Paprašykite vaiko papasakoti. „O, pabaisa? Kokia ji? Didelė? Ką ji daro?“ Kai vaikas pasakoja istoriją ir įvardija savo baimes žodžiais, jo kairysis pusrutulis siunčia raminimo signalus į dešinįjį. Žodžiai veikia kaip raminamieji vaistai smegenų migdolui (amygdala) – centrui, atsakingam už baimę. Kuo daugiau vaikas kalba apie tai, kas jį gąsdina ar liūdina, tuo mažiau baisus tas dalykas tampa.
Psichologijos mokslo bendruomenė patvirtina, kad afekto (emocijos) įvardijimas žodžiais sumažina limbinės sistemos aktyvumą. Tyrimai, atlikti UCLA (kur dirba ir pats dr. D. Siegel), rodo, kad jausmų įvardijimas sumažina pyktį ir skausmą, leisdamas smegenims greičiau grįžti į pusiausvyrą.
Išvada: Jūs esate smegenų architektas
Auginti vaiką nereiškia tik užtikrinti jo išgyvenimą. Kiekvieną kartą, kai jūs padedate vaikui nusiraminti, užuot ant jo rėkę, jūs fiziškai keičiate jo smegenų struktūrą. Jūs tiesiate neuronų kelius tarp kairiojo ir dešiniojo pusrutulių, tarp apatinio ir viršutinio aukštų.
Tai reikalauja kantrybės. Bus dienų, kai patys „nusileisite į apatinį aukštą“ ir prarasite kantrybę. Tai normalu. Svarbiausia prisiminti, kad emocijos nėra priešas. Jos yra signalas. Ir dabar jūs turite inžinerinį brėžinį, kaip su tais signalais elgtis.
Kitą kartą, kai kils audra dėl netinkamos spalvos puodelio, giliai įkvėpkite. Prisiminkite: jo logika išjungta. Prisijunkite prie jausmo, o tik tada spręskite problemą. Tai veikia.
