Įsivaizduokite akimirką: rankose laikote rasotą bokalą, pilną sodrios spalvos, puta pasipuošusio alaus. Tai – atsipalaidavimo, šventės ar tiesiog malonaus vakaro simbolis. Tačiau ar kada susimąstėte, kad šis gėrimas yra ne tik malonumas, bet ir tūkstantmečius skaičiuojantis istorijos liudininkas? Maža to, alaus istorija gali būti raktas į vieną didžiausių žmonijos paslapčių – kodėl mes apskritai pradėjome gyventi sėsliai ir kurti civilizaciją.
Pasiruoškite, nes tai, ką perskaitysite, gali pakeisti jūsų požiūrį į alų amžiams.
Alaus ir duonos dilema: kas buvo pirmiau?
Ilgą laiką buvo manoma, kad žemdirbystės ir sėslaus gyvenimo būdo pagrindinė priežastis buvo noras užsiauginti grūdų duonai. Tai skamba logiškai- maistas yra išgyvenimo pagrindas. Tačiau dar XX amžiaus viduryje archeologas Robertas Braidwoodas iškėlė provokuojantį klausimą: „O kas, jei ne duona, o alus buvo tas variklis, paskatinęs javų auginimą?“.
Ši mintis ilgai skambėjo kaip keistuolio svaičiojimas, bet naujausi atradimai verčia į ją pažvelgti labai rimtai. Atrodo, kad ne alkis, o troškulys – ir ne bet koks, o troškulys svaiginančiam, socialinius ryšius stiprinančiam gėrimui – galėjo tapti tuo postūmiu, kuris pakeitė žmonijos kursą.
Göbekli Tepe: šventykla, kuri perrašė istoriją
Pietryčių Turkijoje stūksanti Göbekli Tepe archeologinė vietovė apvertė viską, ką žinojome apie ankstyvąją civilizaciją. Tai– seniausia žinoma šventykla pasaulyje, pastatyta prieš maždaug 12 000 metų. Įspūdingi akmens stulpai, sveriantys dešimtis tonų, buvo iškalti ir pastatyti klajoklių medžiotojų- rinkėjų, kurie dar nemokėjo nei rašyti, nei auginti javų.
Čia ir kyla esminis klausimas: kaip klajoklių gentys, neturinčios nuolatinių gyvenviečių, sugebėjo organizuoti tokio masto statybas? Vokiečių archeologas Jensas Notroffas ir jo komanda, tyrinėję šią vietą, pateikė įtikinamą teoriją. Pasak jų, darbo jėgą pritraukdavo ir motyvuodavo didžiulės ritualinės šventės, kurių neatsiejama dalis buvo maistas ir… alus. Apie šį atradimą plačiai rašė ir National Geographic, pabrėždami, kad archeologai Göbekli Tepe rado ne tik gyvūnų kaulų, bet ir akmeninių indų, kuriuose, kaip manoma, buvo fermentuojami laukiniai grūdai.
Ką visa tai reiškia?
Pagalvokite: maisto medžiotojai- rinkėjai turėjo pakankamai. Gamta juos aprūpino. Tačiau alus – tai ne gamtos dovana. Tai gaminys, reikalaujantis žinių, pastangų ir, svarbiausia, patikimo grūdų šaltinio. Noras nuolat rengti dideles, bendruomenę vienijančias šventes su svaiginančiu gėrimu galėjo tapti kur kas stipresne motyvacija pradėti auginti laukinius javus, nei paprastas noras išsikepti duonos. Alus buvo ne išgyvenimo, o socialinio ir dvasinio gyvenimo būtinybė. Tai keičia viską.
Mokslas patvirtina: pirmykštis alus nebuvo „skysta košė“
Ilgą laiką vyravo teorija, kad pirmasis alus atsirado atsitiktinai, kai vandenyje palikta grūdų košė tiesiog surūgo. Tačiau britų archeologė Merryn Dineley, pasitelkusi ne tik istorines žinias, bet ir biochemiją, šią teoriją sudaužė į šipulius.
Ji teigia, kad tai „moksliškai ir techniškai neįmanoma“. Mielės negali fermentuoti krakmolo – joms reikia cukraus. O grūduose cukraus natūraliai nėra. Norint paversti grūdų krakmolą cukrumi, reikalingas procesas, vadinamas salyklavimas (malting). Tai reiškia, kad mūsų protėviai turėjo sąmoningai daiginti, o vėliau džiovinti grūdus, kad išlaisvintų juose esantį potencialą. Tai ne atsitiktinumas, o sudėtingas technologinis procesas. Archeologiniai radiniai, tokie kaip specialiai įrengtos molinės grindys su grūdų įspaudais, datuojamos 7000 m. pr. Kr., tik patvirtina, kad salyklavinimas buvo žinomas tūkstantmečius prieš pirmuosius miestus.
Kelionė per tūkstantmečius: nuo šumerų iki mūsų dienų
Alaus istorija tęsėsi ir suklestėjo pirmosiose didžiosiose civilizacijose.
- Šumerai ne tik gamino alų, bet ir jį garbino. Garsusis „Himnas deivei Ninkasi“ yra ne kas kita, kaip poetinis alaus gamybos receptas. Jie jau turėjo skirtingas alaus rūšis, kurias skyrė pagal spalvą, stiprumą ir sudėtį.
- Egiptiečiai alų pavertė kasdienybės dalimi. Tai buvo ir atlyginimas darbininkams, ir auka dievams. Jie turėjo bent septyniolika skirtingų alaus rūšių su tokiais pavadinimais kaip „džiaugsmo nešėjas“ ar „tiesos alus“.
- Keltai ne tik salyklino grūdus, bet ir išmoko juos skrudinti, taip sukurdami tamsesnį alų. Įdomu tai, kad jie kartais pagardindavo jį psichoaktyviomis žolelėmis, ieškodami ne tik apsvaigimo, bet ir ritualinių patirčių.
- Kinijoje alus buvo gaminamas iš sorų, o Afrikoje – iš sorgų. Majai atrado unikalų būdą gaminti stipresnį alų iš kukurūzų – jie juos pirmiausia sukramtydavo, kad seilėse esantys fermentai paverstų krakmolą cukrumi.
Ką visa tai reiškia jums?
Taigi, kitą kartą, kai pakelsite bokalą, prisiminkite – jūs laikote ne šiaip gėrimą. Jūs laikote tūkstantmečių istorijos, inovacijų, ritualų ir bendrystės simbolį. Gėrimą, kuris galbūt ir pastūmėjo mūsų protėvius sukurti pasaulį, kuriame gyvename šiandien.
Mėgaukitės juo sąmoningai. Su pagarba jo istorijai. Ir galbūt, su nauju smalsumu atrasite ne tik skirtingus skonius, bet ir jus supančio pasaulio gelmę. Į sveikatą!
